Nemenčinė
Nemenčinė yra vienintelis miestas Vilniaus rajone. Jis įsikūręs vaizdingoje aplinkoje, apsuptas pušynų ir apjuostas dviejų upių – Neries ir Nemenčios. Manoma, kad pastarosios vardu miestas ir buvo pavadintas.
Jis yra vos už 20 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus ir yra tik 15 metų jaunesnis už Lietuvos sostinę. Vilnius savo istoriją skaičiuoja nuo 1323 metų, o Nemenčinė – nuo 1338-ųjų. Per miestą eina dvi valstybinės reikšmės kelių trasos: Vilnius–Švenčionys–Zarasai (nr. 102) ir Jieznas–Maišiagala–Nemenčinė (nr. 108). Pagal 2024 m. sausio 1 d. duomenis, mieste gyveno 4 688 gyventojai.
Daugiakultūris ir herbinis miestas
Nemenčinė jau šimtmečius yra daugiakultūris miestas, kaip ir visa Vilnija. Mieste įsikūrusios dviejų seniūnijų – Nemenčinės miesto ir Nemenčinės kaimiškosios seniūnijos –administracijos. Abi įsikūrusios pagrindinėje miesto – Švenčionių gatvėje.
Miesto teritorija užima 393 ha, iš kurių 87 ha sudaro miškai, o 17 ha – vandens telkiniai. Nuo 2004 m. liepos 26 d. Nemenčinė turi savo herbą, kuriame pavaizduotas miesto ir parapijos globėjas – šventasis arkangelas Mykolas, kovojantis su slibinu. Jo skyde taip pat matomas Jogailaičių herbas.
Parapija – viena turtingiausių
Pirmosios Nemenčinės paminėjimo istoriniuose šaltiniuose datos siekia 1338 metus, tačiau archeologiniai kasinėjimai rodo, kad žmonės čia gyveno daug anksčiau. Maždaug 1,5 km į šiaurę nuo miesto, prie Nemenčios upelio, netoli Pilakalnio kaimo, yra I–VI a. piliakalnis, vietinių vadinamas Pilies kalnu. Pasak legendų, Mindaugo laikais čia stovėjo medinė pilis. Šiandien ant šio piliakalnio rengiamos iškilmės, skirtos Mindaugo karūnavimo dienai, kuri taip pat laikoma Lietuvos valstybingumo diena.
1338 m. lapkričio 1 d. didysis kunigaikštis Gediminas su Livonija pasirašė dešimties metų taikos ir prekybos sutartį, kurioje pirmą kartą paminėta Nemenčinė. 1387 m. mieste pastatyta viena iš pirmųjų septynių bažnyčių Lietuvoje, kurias, siekdamas skleisti krikščionybę, fundavo Vladislovas Jogaila. Ji buvo konsekruota Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, šv. Adalberto ir šv. Jurgio garbei.
Kaip karališkasis dvaras, Nemenčinė gaudavo gerą finansavimą, o parapija buvo laikoma viena turtingiausių šalyje – ir tokia išliko iki šių dienų.
Sukilėlių praeitis
1550 metais Nemenčinėje, kuri buvo įsikūrusi prie Polocko kelio, veikė 5 užeigos, turgus, buvo tiltas, kurį nuplaudavo potvyniai, o nuo 1611 metų buvo leista įrengti keltą. 1613 metais Nemenčinė buvo pažymėta Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės žemėlapyje. Miestas labai nukentėjo per Trečiąjį Šiaurės karą (1700–1721). 1777 metais paminėta veikianti parapinė mokyklėlė. 1794 metų balandžio 27 dieną, sukilėliai kosciuškoviečiai kovojo su Rusijos kariuomene Nemenčinės apylinkėse. Taip pat per lapkričio sukilimą šiose apylinkėse vyko kovos su carinėmis kariuomenėmis.
Sukilėliams tuomet vadovavo artimojo Raudonojo Dvaro savininkas Konstantas Parčevskis, kurio būrys sudarė net iki 1000 žmonių. Būtent prie šio būrio prisijungė Emilia Plater. Ji tapo pirmosios kompanijos 25-jo linijinio pėstininkų pulko garbės vadu. Po sukilimo pralaimėjimo Konstantas Parčevskis emigravo į Prancūziją, kur 1855 metais mirė. Atminimas apie šį patriotą ir nepriklausomybės kovą buvo išsaugotas. Vietinei gimnazijai buvo suteiktas Konstanto Parčevskio vardas, o Nemenčinės kaimiškoje seniūnijoje viena iš gatvių pavadinta Parčevskių pavarde. (Parčevskiai padarė didžiulį indėlį į Nemenčinės ir aplinkinių vietovių plėtrą.)
Nuo 12 iki 220
Nuo 1803 metų Nemenčinės dvaras tapo Vilniaus universiteto edukaciniu beneficijumi, užtikrinančiu finansavimą universiteto išėjusiesiems pensijoms profesoriams. Po universiteto likvidavimo Nemenčinė perėjo į Rusijos valstybės nuosavybę. 1865 metais Nemenčinėje buvo atidaryta valstybinė mokykla, o 1895 metais – vaistinė. 1833 metais Nemenčinėje buvo tik 12 namų (du iš jų mūriniai), tačiau 1897 metais šis skaičius išaugo iki 220! XX amžiaus pradžioje mieste buvo medinė sinagoga, cerkvė (pastatyta 1905 m.) ir bažnyčia, kuri vienintelė išliko iki šių dienų.
Tarpukario laikotarpiu Nemenčinėje buvo dislokuotas Korpuso apsaugos batalionas „Nemenčinė“. Antrojo pasaulinio karo metu Nemenčinės apylinkėse aktyviai veikė Tėvynės kariuomenės būriai.
Tragiškas žydų likimas
Tragišku Nemenčinės istorijos skyriumi yra vietinių žydų likimas, kurie prieš karą sudarė 35 proc. gyventojų. Pagal kai kuriuos šaltinius teigiama, kad gana gausi žydų bendruomenė Nemenčinėje ir apylinkėse gyveno jau XVII amžiuje, pagal kitus, žydai apsigyveno čia tik XIX amžiaus pabaigoje. Svarbiau nei tai, kada jie apsigyveno, yra tai, kad 1941 metų rugsėjo 20 d. beveik visa Nemenčinės žydų bendruomenė buvo sunaikinta. Už trijų kilometrų nuo Nemenčinės 403 žydai buvo nužudyti nacių ir jų rėmėjų. Šias žudynes įamžina marmurinis paminklas, prie kurio kasmet pagerbiami nekaltai nužudytieji ir uždegamos atminimo žvakės.
Puiki vieta atsipalaiduoti
Po Antrojo pasaulinio karo ir praradus miestą Lenkijai, iki 1946 m. lapkričio 1 d. iš Nemenčinės rajono į dabartines Lenkijos teritorijas buvo ištremta apie 6 tūkst. lenkų, o apie 22 tūkst. lenkų, užregistruotų tremčiai, liko rajone.
1950–1962 metais Nemenčinė buvo rajono centru. Nuo 1950 metų čia pradėta statyti daugiabučius, o 1955 metais Nemenčinė gavo miesto statusą. Nuo 1971 metų buvo numatyta plėsti miestą kaip Vilniaus poilsio zonos centrą, tai yra išlaikyti jo statusą, tradiciškai laikomą puikia vieta poilsiui ir atsipalaidavimui. Dėl šios priežasties Nemenčinėje nebuvo ir nėra didelių pramonės įmonių.
Visuomeninė veikla
Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu Nemenčinė neoficialiai buvo tituluojama kaip Vilniaus krašto lenkų sostine, nes čia vyko daug „lenkiškų“ iniciatyvų, iš kurių svarbiausia buvo Gabrieliaus Jano Mincevičiaus inicijuota Lenkų kultūros šventė „Lenkų gėlės“. Aktyviai veikė vietiniai lenkai, susibūrę į Lietuvos lenkų sąjungos (LLS) Nemenčinės skyrių. Jie organizavo daugybę susitikimų su žymiais mokslininkais ir istorikais, tokiais kaip Romanas Korabas-Žebrykas, profesorė Irena Sławińska, profesorius Romualdas Brazisas, dr. Medardas Čobotas, dr. Janas Ciechanowiczas.
Visuomeniniais darbais vietinėse kapinėse buvo sutvarkytos legionierių kapavietės, taip pat žuvusiųjų kovose su bolševikais kapai. LLS nariai bei kiti Nemenčinės gyventojai aktyviai dalyvavo „Baltijos kelyje“. 1989 m. rugpjūčio 23 d. apie du milijonai žmonių iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos sujungė savo rankas, sudarydami daugiau nei 600 kilometrų ilgio nenutrūkstamą žmonių grandinę, kuri tęsėsi nuo Vilniaus per Rygą iki Talino. 2009 metais šis išskirtinis vienybės aktas buvo įrašytas į UNESCO „Pasaulio atminties“ sąrašą, užtikrinant jam tvirtą vietą istorijoje. Valdybos narių iniciatyva Nemenčinė per 30 metų yra Nemenčinės Kaziuko mugės organizavimo vieta.
Rezervinė sostinė
Plačiai visuomenei mažiau žinoma yra tuometinių Sovietų valdžių ketinimas paversti Nemenčinę atsargine Lietuvos sostine, jei Vilnių ištiktų galimas branduolinis puolimas. Pirmoje XX a. aštuntojo dešimtmečio pusėje Nemenčinės mieste ir aplinkiniuose miškuose, kaip grybai po lietaus, pradėjo atsirasti betoninės slėptuvės ir bunkeriai, kurie turėjo apsaugoti kariuomenės vadovybę bei aukščiausius partinius veikėjus nuo branduolinio smūgio pasekmių.
iš pirmųjų septynių bažnyčių
Lietuvoje
bendruomenė buvo sunaikinta
